Kiekvieno gyvūno svajonė – Kristina Valentė

Kiekvieno gyvūno svajonė,
Turėti šiltuosius namus.
Kiekvieno iš mūsų svajonė,
Auginti visus juos mažus.

Užauge jie taps nebereikalingi,
Bet kol jie maži jie mums svarbus.
Užauge jie bus mums dėkingi,
Kad mes jiems rūpejom labai.

Tad saugokim jų svajones,
Išsaugokim mūsų svajas.
Palikim gyvent juos ramiai,
Gyvenkim su jais mes gražiai

Britukas – Irma Jakutytė

Britukas gražuoliukas,
Atrodo tikras storuliukas,
Žvelgia pūkuotukas,
Pilkas jo kailiukas.

Grožio jo neapsakysi,
Jį gali tik pamatyti,
Jis tok mielas, nuostabus,
Kažin ar jis visad toks bus?

Letenėlės minkštos,
Tipena po namus,
O kailiukas dryžiais,
Nuklotas toks gražus.

IŠEINANT VASARAI – Virginija Švedienė

Jau katinai, pajutę vėsą, cimpina namo…
Sublizgo kailis, greit kieme ruduo…
Vėsus kailiukas, kai lieti ranka,
Už lango vėjas ūbauja kažką…
Jau ant palangės taisos rainius
Saulutėj kailio dryžiai mainos…
“Geriau iš čia stebėti kiemą,
Turiu ten išsirinkęs žvirblį vieną”…
Pabiro soduos sunkūs obuoliai…
Kieme ruduo gyvens ilgai…
Nuvijęs liauną, trumpą vasarą,
Pasekęs liūdną lietaus pasaką…
Užleis jis sniegui mūsų kiemą
Ir katinai lauks vasaros per žiemą…

DRUČKIS IR GRIETINĖ – Virginija Švedienė

Dručkis – mažas katinukas su rainuotais kailinukais,
Bėga, rieda jis smagiai, ieško, ką nukniaukt slaptai!
Visas storas, išsipūtęs, ūselius mažus išpūtęs,
Dairos didelėm akytėm, visur kiša jis nosytę…

Neša riestą uodegytę, strykt greitosiomis ant stalo,
Kas gi čia toks baltas kvepia? To dar Dručkis neragavo…
Kyšt nosiuką į stiklainį, tik palaižė ir …patiko!
Ir tada rainiukas Dručkis jau ilgam čia pasiliko…

Liežuviukas mažas, rausvas tol skanumą tą ragavo,
Kol reikėjo pasistiebti ant kojyčių mažų savo..
Ir pargriuvo čia stiklainis, ir grietinė išsipylė….
Dručkis įvykiu baisiuoju anei kiek nenusivylė!

Atsitūpęs, baltą balą jis toliau gardžiai skanavo,
Tol, kol lig viršaus užpildė jis pilvuką mažą savo…
Paskui prausėsi kojytes ir kailiuką, ir nosiuką,
Kol mažylį Dručkį greitai įveikė saldus miegiukas…

Čia atėjus šeimininkė, tiktai rankomis suplojo:
“Negi mažas katinukas šią grietinę sulapnojo?!”
Rainius sau ramiausiai parpė ir sapnus sočius sapnavo,
Šeimininkė nesupyko, tik paglostė Dručkį savo…

Kiemo asas Madrasas – Dainora Valiūtė

Susigūžę po šakyne
Katinai šnekėtis ėmė -
Pasitarę, pasibarę
Šadryti šunis sutarė.

Juk pavasariui atėjus,
Reikia rodyt kas čia vadas,
Šunpalaikiui mes įkrėsim,
Savo išmintį išdrėbsim.

Šlubakojis kiemo asas,
Katinas vardu Madrasas,
Pirmas uodegą iškėlęs
Pasišovė pult į kiemą.

Nužiūrėjęs šunaburnį
Nutarė jis pasigirti
Ant tvoros užsikabinęs
Šaladraika štai prabilo:

Šungalvi, tu neraliuotas,
Apgailėt tave tik noris,
Prirakintas prie būdos,
Nematai toliau trobos.

Aš – Madrasas – kiemo asas,
Laipioju tvorom sau basas,
Ėdu tik geriausius kąsnius,
Visos katės mano pačios.

Čia šunyčkaklis supyko,
Nuo grandinės net nutrūko,
Apsiseilėjęs iš pykčio,
Puolė katiną pablūdęs.

Šoko link senos tvoros,
Capt Madrasui už uodegos,
Kiemo asas kniaukt pradėjo,
Net visi kaimai skambėjo.

Štai tau, pagyrų puodyne,
Bus tau erzinti kaimyną.
Ir paleidęs mūs Madrasą,
Sliūkino būdon šunaitis.

Katinai, išgirdę bėdą,
Puolė slėptis, nes juk gėda -
Kiemo asas pagyrūnas,
Gavo kailin už kvailumą.